- skubrumas
- skubrùmas sm. (2) K, BŽ549,563, Rtr, NdŽ, DŽ1, KŽ; B481, N, L272, Ser → skubrus: 1. Skubrùmo dar pakanka – skubrus, kad ką gi! Grž. Jis buvo gražus vyras, sveikas ir pilnas skubrumo prš. 2. Jis nemėgo nei skubrumo, nei stovėjimo vietoje rš. Jis vieną strėlą po kitos su neaprašomu skubrumu iššauja prš. 3. Tuomet bitys tame naujame rėme dirbs teip pat ir su tokiu skubrumu kaip pryšakiniuose rėmuose rš. Gatavi buvo jo pamojimams su greičiausiu skubrumu klausyti Kel1882,335.
Dictionary of the Lithuanian Language.
